Monika Furmana

Mano kūrybinėje praktikoje tiriu, kaip kontrolė įkūnijama moters kūne. Dirbdama tapybos ir koliažo medijomis, pasitelkiu fragmentus iš pasenusių žurnalų, skaitmeninių vaizdų, mitologijos bei meno istorijos – vaizdus, jau veikiančius reprezentacijos ir cirkuliacijos sistemose. Kirpdama, sluoksniuodama ir pertapydama juos drobėje, konstruoju figūras, kurios atrodo fragmentuotos, hibridiškos, nestabilios. Mano kūrybos centre – įtampa tarp autonomijos ir reguliacijos. Mane domina, kaip išorinės autoriteto struktūros tampa vidine savikontrolės forma ir kaip jos persikelia į kūno patyrimą. Augimas posovietinėje Rytų Europoje suformavo mano jautrumą ideologiniam paveldui. Šiuolaikinėje vaizdų kultūroje kontrolė tampa difuzinė – ji formuoja tapatybę per pasikartojimą ir įsisavintą žvilgsnį. Koliažas įveda struktūrą, o tapyba ją ardo per gestą, atsitiktinumą ir intuiciją. Drobę suvokiu kaip psichologinę erdvę, kur vaizdai transformuojami. Mano tapyba tampa vieta, kurioje kontrolė permąstoma ir destabilizuojama, atveriant erdvę kintančiai, neapibrėžtai tapatybei.